2017 m. gruodžio 30 d., šeštadienis

Šventinė išpažintis, nemeluojant nei sau, nei kitiems



Su teatro režisiere Laima Prokofjeviene susitikome jos dabartiniuose gimtuosiuose namuose – teatre. Tą vakarą Dublino Tallaght teatre, kaip ir dauguma lietuvių, užpildžiusių visą nemažą teatro salę, atėjome pažiūrėti plačiai nuskambėjusio ir Airijos lietuvių pamėgto jos režisuoto spektaklio “Žygis prie jūros”. Nors Laimą pažįsta visi Airijos lietuviai, visgi trumpos pertraukelės metu paklausėme, ar ji nesutiktų laikraščio “Lietuvis” skaitytojams plačiau papasakoti teatro gimimo istoriją, apie aktorius ir apie tai, kaip ir kokiomis idėjomis ji pati gyvena. Nors Laima tuomet buvo labai  užsiėmusi spektaklio rūpesčiais, dekoracijomis, aktoriais, svečiais ir žiūrovais, tačiau mus išklausė ir nei kiek nedvejodama atsakė: “Taip, mielai” ir savo pažadą ištesėjo.

Teatro gimimas

Pati idėja sukurti teatrą gimė prieš 7-ius metus. Kodėl? O gi todėl, kad dusau savyje. Galvoje sukosi debesys idėjų ir reikėjo jas kaip nors realizuoti. Supratau, kad sėdėdama namuose, to nepadarysiu.Tada, kasmetiniame Airijos lietuvių bendruomenės susirinkime pakėliau ranką ir pasiūliau – darom teatrą. Pažiūrėjo tada į mane “pro ūsą” ir pasakė: “Daryk”. Aš ir padariau. 


Patirties turėjau tik tiek, kiek vaidinau Liaudies teatre savo gimtajame Alytuje. Tuometinė režisierė Aldona Balalienė ir “priglaudė” mane, ir rolę davė. Taip jau išėjo, kad jai reikėjo tarnaitės, kuri lyg pasiutusi ieškojo Jurgio. Taip ir likau „tarnaut“ ten. Rolės buvo nedidelės, bet meilė įsižiebė didžiulė. Įkūrusi teatrą čia, supratau, kad vis dėlto trūksta patirties. Daug ko nežinojau. Todėl sukvietusi aktorius-savanorius, prisipažinau jiems, kad mokysimės kartu. Su tuometine komanda pastatėme tris spektaklius, organizavome Joninių šventę Charlevilio pilyje. Interesai kirtosi, o gal paprasčiausiai trūko pakantumo vienas kitam ir teatras skilo. Išsilaižiusi žaizdas, įgijusi patirties ir laikydamasi tų pačių įsitikinimų, pakilau ir ėjau toliau. 


Ilgainiui susibūrė puiki komanda, su kuria sėkmingai dirbame iki šiol. Branduolys tas pats, bet kaip ir visur, taip ir mūsų teatre, yra ateinančių, pabūvančių ir išeinančių. Per tuos metus daug ko išmokau, bet žinau, – dar yra ko mokytis. Tą intensyviai ir kantriai darau.

Alternatyva Alternatyvai


Teatro pavadinimas trenkė kaip žaibas. Nesakau, kad ir pati nesu trenkta. Būčiau normali, viso to nedaryčiau. Kodėl Alternatyva? O todėl, kad visada yra alternatyva. Ką bedarytumėme. O jei mintis laki, surasti dar vieną alternatyvą – ne bėda. Yra ir kita šio pavadinimo pusė. Tai atviras šaukimas pozityvumui. Juk nebūtina visus savaitgalius „mirkti“ baliukuose ar sėdėti prie televizoriaus. Pasikultūrinti nėra taip blogai. Aišku, pas kai kuriuos yra išlikęs savisaugos instinktas, kada dešimtmečių dešimtmečiais mums veždavo Čechovo „Tris seseris“ žiūrėti. Taip ir buvo suformuotas netikęs požiūris į teatrą. Taigi, mes siūlome alternatyvą negatyviam nusistatymui. Teatras – tai gera.

Aktoriai

Aktorių rinktis neišeina – jų tenka ieškoti, kviesti. Suprantama, kada dirbama visą savaitę, jėgų repeticijoms eikvoti nori ne kiekvienas. Todėl spektaklį kuriame iš to, ką turime. Teatro “Alternatyva Alternatyvai” aktoriai neprofesionalai, yra ir tokių, kurie į sceną lipa pirmą kartą. 




Bet aš, nors gyvenimo mėtyta ir vėtyta, kaip ta naivuolė vis tikiu, kad viskas įmanoma. Reikia tik labai to norėti. Tai ir “pučiu” personažus į savo aktorių kūnus, kurie kartais, beje,  stipriai priešinasi. Būna ir durų trankymų, ir įžeidžiančių žodžių. Ar prarandu kantrybę? Aišku, kad taip. Bet vėl, išsilaižau, pakylu ir einu toliau. Likę randai grūdina charakterį, net nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Tik viena suprantu, kad ir pratrūkusi rūpinuosi savo grupės nariais. 


Juk tai jie matomi ant scenos, ne aš, ir man be galo svarbu, kad jie vaidintų nepriekaištingai. 


Žiūrovas dažniausiai mato aktorių, ne režisierių. Ir kai aktoriui plojama, aš jaučiuosi be galo pakylėta. Gal ne visi tą mato, bet... Mūsų teatre vaidina ne tik moterys, turime ir vyrų. Bet kaip ir visur, pas mus jų irgi trūksta. Taigi, mielieji stipriosios lyties atstovai, jei norite tapti dar stipresniais, susisiekite su manimi. Aš jums parodysiu kiek reikia prakaito išlieti, norint užlipti ant scenos. 





Repetuojame dažnai ir po ilgai. Bet kuo toliau, tuo labiau pastebiu tendenciją, kad rezultatas geresnis paruošiant spektaklį per trumpesnį laiką, bet ruošiantis jam intensyviau. Ilgos pertraukos nesveika. Suprantama, žinant dirbančių aktorių įtemptą grafiką, sunkoka rinktis repeticijoms tris kartus per savaitę, bet rezultatas geresnis nei rinktis vieną kartą per savaitę ir užtęsti repeticijas pusmečiui. Va, jums ir atsakymas, kaip mes išsilaikome.

Brangiausias užmokestis – aplodismentai

Ne kartą teko girdėti replikas: „Žiūrėk, pilna salė, bilietas po 12 eurų. 


Buožės“. Na, taip, suma nemaža gaunasi. Bet juk mes turime susimokėti nuomą, mokesčius, spektaklio išlaidas ir … liekame tokie tyri ir švarūs nuo materialaus pasaulio. Aišku, grįžtamoji žiūrovų reakcija, aplodismentai, nuoširdūs pagyrimo žodžiai – pats geriausias ir brangiausias užmokestis. 



Bet dar yra žmonių kategorija, be kurių pagalbos mes dar skurdesni būtume – tai mūsų rėmėjai. Ačiū Jiems. Ne be reikalo sakoma, kad aktorius „dirba“ už maistą. Bet, net ir neturėdamas konkretaus pelno, jis yra turtingas. Netikit?





Repertuaras

Paprastai stengiamės per metus pastatyti po du spektaklius – vieną vaikams, kitą suaugusiems. Scenarijus pirmajam spektakliui buvo parašytas mano ranka – tai buvo spektaklis „Jūratė ir Kastytis po 24-ių metų“. 


Pagalvojus, kiek lakoniškumo, kiek nepatirties, o prisiminti gera… Bilietai buvo išpirkti per savaitę. Žiūrovai verkė, net nekritikuodami grubių klaidų, ignoruodami skurdžius režisūrinius sprendimus. Dabar mūsų žiūrovai daug reiklesni, bet ir mes gerokai pažengę. Spektakliai stiprūs emociškai, dažnai priverčiantys žiūrovą susimastyti. Tai – jėga. Spektaklių buvo daug ir skirtingo žanro. 





Ir lietuvių tautosakos nepamiršom: Žemaitės „Trys mylimos“, į Prancūziją buvom susikėlę su „Orkestro repeticija“ (Žanas Anujis), ir po Rusiją braidėm su A. Čechovo spektakliu „Jubiliejus“, ir į Amerikę sulakstėm pasiėmę  „Kalifornijos viešbutį“, ir su „Aladinu“ skraidėm po Tallaght padanges. 



Čia tik keletą paminėjau, jų yra dar daugiau…



Laimos Vincės ir mūsų „Žygis prie jūros“


Su lietuvių kilmės Amerikoje gyvenančia autore Laima Vince esu asmeniškai pažįstama, gal todėl ir kirbėjo mintis pastatyti jos pjesę. Beje, tai ne pirmas kūrinys, kurį pristatėme Airijoje. Jos „Vertėją“ vaidinome tarptautiniame „Freedom LTD“ pjesių skaitymo festivalyje 2011 metais. Tada dirbau su profesionalais ir mėgėjais, lietuvių, airių ir lenkų aktoriais. Laima tąkart svečiavosi Airijoje ir porai dienų apsigyveno pas mane. Kalbėjomis ilgai ir nuoširdžiai. “Užsikabinau” už vienos jos pjesės, bet pasidaviau draugų įtakai, kurie sakė, kad pjesė bus per sunki Airijos lietuviams ir padėjau ją kuriam laikui į šalį. Reikėjo kažkaip suktis. Prisiminiau, kad Laima buvo pradėjusi rašyti naują pjesę. Aš susisiekiau su ja. Taip ant mano stalo atsirado jos kūrinys  „Žygis prie jūros“ – išskirtinėmis teisėmis. Ji labai artima man, nes keli jos puslapiai buvo parašyti mano miegamajame, kurį buvau užleidusi Laimai. Žinau, kad ši pjesė labai brangi ir pačiai autorei. Gal todėl, kad tuomet kai žinai, kad rašant žmogus įdėjo dalį savęs, pradedi kūrinį branginti.

Moteriška draugystė

“Žygis prie jūros” – vidutinio amžiaus moterų kelionės prie jūros nuotykinė istorija. Studijų laikų drauges jungia anaiptol ne saldi gyvenimo patirtis, bet ji nėra tokia karti, kai šalia jauti tikro draugo paramą. Tai puikiai pavyko perduoti aktorėms: Ingai Vernei, spektaklyje vaidinusiai Godą, Aurelijai Stirblytei – Kotrynai, Elonai Šemetienei – Vidai, Rasai Kapralovai – Vilijai, Jurgitai Simanavičienei – Jurgitai, kurioms meistriškai talkino mūsų gerbiamas ir mylimas garso ir šviesos operatorius Arūnas Teišerskis. 






Taigi, moteriška draugystė... Aš jau pradedu bijoti toliau kalbėti… Nejaugi jaučiate vidinę mano būseną? Tai tik mano kaltė. Mano užkietėjęs charakteris, per trumpas sijonas ir per ilgas liežuvis. Rodos, tik surandu draugę, kuri suprastų mano sielą, o ji paima ir įduria peilį į nugarą. Ir dar pasuka. Pagaunu save, kad aš, kaip ta Vida iš “Žygio prie jūros”, apsivilkusi kiautą, bandau save apsaugot. Juk skauda ir ilgai kraujuoja. Turiu draugę iš mokyklos laikų, su kuria pasikalbam. Laikas nuo laiko. O ar jinai žino, kad ją ir laikau ta tikrąja drauge, net nežinau. Todėl ne kartą statant pjesę paminėjau, kad moteriška draugystė – fenomenas. Draugai – tai žmonės, kurie priima mus tokius, kokie mes esame. Keikiamės mes ar ne, surūgę ar išsišiepę. O svarbiausia, – ar esame tuo metu naudingi ir reikalingi, o gal patiems reikia peties atsiremti? 




Žmonės sako, kad esu grubi. Patys kalti. Žmonės sako, kad per daug kalbu, nesvarbu, kad ir tiesą. Vėl gi, mano kaltė – laikausi savo pirminių įsitikinimų ir jų nekeičiu kaip chameleonas. Pastaruoju metu pastebiu, kai žmonės kalba viena, daro kita, arba totaliai pakeičia savo nusistatymus. Gal aš kitokia, bet man tas svetima. Nors... Pastebiu ir tai, kad tie, kurie mane keikia, retsykiais pakartoja tai, ką aš padariau. Vadinasi, darau kažką labai gerai, jei kopijuoja. Apmaudu, kad žmonės, kurie kalba apie lietuvių vienybę, elgiasi visiškai priešingai. O mūsų tų ištikimų lietuviškumui tiek nedaug... Ar ir vėl per daug pasakiau? Velniop. Bent jau nemelavau nei sau, nei kitiems.



Nuoširdus AČIŪ jums, mieli žiūrovai. Jūsų palaikymas yra be galo svarbus mums. Be jūsų nebūtų ir mūsų. Su šventėmis Jus – būkite sveiki, laimingi ir mylimi. Mylėkite patys ir tikėkite mažais stebuklais – jie pildosi.




                                                            Skirmanto Rinkevičiaus nuotr. 

1 komentaras:

  1. Puiki Laimos išpažintis, puikus interviu... Tiesa, nuotaiką truputį gadina gramatinės klaidos, bet juk nėra tokių, kurie nedaro klaidų.

    AtsakytiPanaikinti