Популярные сообщения

2017 m. liepos 29 d., šeštadienis

„Butterfly City“ – „Miestas-Drugelis“. Dokumentinė sensacija


Šių metų liepos 14 dieną  Filmų festivalyje (Film Fleadh) Galway įvyko naujo dokumentinio filmo apie Lietuvos miestą – Visaginą – pasaulinė premjera. Kodėl Europos kino prodiuserių dėmesį patraukė šis nedidelis, šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje, esantis miestelis?

Pilmatetražinio dokumentinio filmo „Butterfly City“ kūrimas užtruko beveik penkerius metus. Visaginas buvo pastatytas dar Sovietų Sąjungos laikais kaip Ignalinos atominės elektrinės „miestas-palydovas“, kurio pagrindinė paskirtis buvo aptarnauti atominėje elektrinėje dirbančius žmones. Šio unikalaus miesto architektūra iš paukščio skydžio turėjo priminti skrendantį drugelį su keturiais sparnais – tai buvo siejama su tuo, kad Ignalinos atominė elektrinė irgi turėjo turėti 4 reaktorius. Tačiau iki Sovietų Sąjungos žlugimo buvo pastatyti tik du reaktoriai, todėl mietas-drugelis taip ir liko be dviejų sparnų.

Laikraščių „Nasha Gazeta“ ir „Lietuvis“ žurnalistė Sabina Salem susitiko su filmo režisiere Olga Černovaite ir filmo prodiuseriu Jeremiah Cullinane.



– Olga, gal jūs galėtumėte papasakoti apie save: kas yra jūsų tėvai ir kaip jie atsidūrė Lietuvoje? Kada jūs pradėjote domėtis kinu ir kodėl pasirinkote šią profesiją?

– Mano mama atvyko į Lietuvą iš Rusijos apie 70-uosius metus, baigusi Lengvosios pramonės institutą gimtajame Astrachanės mieste. Mano tėvą ji sutiko jau čia, Vilniuje.

Kinu pradėjau domėtis gana vėlai. Baigusi vidurinę mokyklą įstojau į Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, baigusi gavau bakalauro diplomą, vėliau baigiau ir magistratūros studijas. Savo profesinę technologo karjerą pradėjau vienoje iš didžiausių Vilniaus spaustuvių. Tuo metu taip pat lankiau ir forografijos kursus, kuriuos baigusi įstojau į  Talino universiteto BFM – Baltic Film and Media School. Mano susidomėjimas kino menu buvo labai stiprus, o baigusi studijas pradėjau dirbti Lietuvos kino kompanijose. 2012 metais sukūriau savo pirmąjį dokumentinį filmą „Jei ne tu“.

– Papasakokite apie ką yra šis jūsų filmas?

– „Jei ne tu“ – tai filmas apie žmones, turinčius psichologinių negalių. Du berniukai užaugo internate ir jie daugiau nei 10 metų gyveno viename kambaryje. Jie buvo draugai ir dalijosi viskuo, ką turėjo. Tačiau atsitiko taip, kad mergaitė, kuri irgi gyveno tame pačiame internate, patiko abiems vaikinukams ir jie jau negalėjo ja pasidalinti ir tai sukurstė tarp jų nesantaiką. Tai yra pagrindinė filmo mintis, aplink kurią ir sukasi visas veiksmas.

– Dokumentinė juosta „Butterfly City“ yra jūsų antrasis filmas. Kokia pagrindinė šio filmo mintis, idėja?

– Pilnametražinis dokumentinis filmas „Butterfly City“ kelia nacionalinės tapatybės, tėvynės, namų, žemės ir kalbos klausimus. Filme parodytų žmonių likimai neatsiejamai susiję su demokratijos, tarpusavio supratimo ir tolerancijos problemomis, kurios kyla nedidelėje valstybėje tarp skirtingų tautybių žmonių. Visuomenė nėra ir negali būti vienalytė – kiekvienas turime savo unikalią pasaulėjautą, požiūrį į gyvenimą, politinius įsitikinimus. Bet šie skirtumai neturi trukdyti žmonėms taikiai gyventi „po vienu stogu“ – tai ir yra pagrindinė šio filmo idėja.

– Kaip jūs susitikote su   Jeremiah Cullinane, kino kompanijos „Planet Corda Pictures“ įkūrėju, kuris sutiko dalyvauti filmo kūrime ir kaip jums airį pavyko „užkrėsti“ filmo idėja?

– Su Jeremiah Cullinane mes susitikome Vilniuje vienoje iš prodiuserinių kompanijų. Aš tuomet buvau užsiėmusi savo pirmojo filmo montažu, o Jeremiah montavo savo filmą „Knygnešiai“.  Kiek vėliau jis kartu su Lietuvos kolegomis prodiusavo dar keletą filmų. Mano filmas taip pat buvo įtrauktas į jo prodiusuojamų filmų sąrašą ir mes pradėjome bendradarbiauti.

–  Jeremiah, papasakokite apie ką yra jūsų filmas „Knygnešiai“?

 – Tai filmas apie Lietuvą, tiksliau pasakius, apie tai, kaip lietuviams XIX amžiaus antroje pusėje, būnant Rusijos imperijos sudėtyje, pavyko išsaugoti savo kalbą. Mane iki širdies gelmių sukrėtė istorija apie tai, kaip per sieną buvo gabenamos lietuviškos knygos, siekiant jas išsaugoti ir perduoti kaip gimtosios kalbos palikimą ateinančioms kartoms. Man tai labai priminė situaciją Airijoje, kuomet britai draudė mums kalbėti savo gimtąja kalba. Ši kultūros paveldo dalis, ko gero, nebūtų išlikusi, jeigu ne didžiulės pastangos ir begalinis ryžtas keliolikos entuziastų-patriotų.

– Olga, kaip vyko dokumentinės juostos „Butterfly City“ filmavimas ir su kokiomis problemomis susidūrėte?

– Nepaisant akstesnių Visagino miesto problemų, kurios susijusios su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu, karas Ukrainoje dar labiau pagilino vidinius prieštaravimus tarp Lietuvos gyventojų. Šis konfliktas neaplenkė ir Visagino gyventojų, iš kurių dauguma yra rusai, kurių giminės ir draugai gyvena tiek Rusijoje, tiek ir Ukrainoje. Psichologinė atmosfera Visagine palaipsniui kaito ir kaito, kol galiausiai ji pasiekė tą kritinę ribą, kuomet žmonės beveik akivaizdžiai demonstravo nepasitikėjimą žiniasklaida, jie įtartinai pradėjo žiūrėti ir į filmavo grupę, o kai kurie filmo herojai netgi atsisakė toliau filmuotis.

–    Tačiau filmą jums visgi pasisekė užbaigti. Kada jį pamatys Airijos žiūrovai?

–  Kaip jau  minėjome, pasaulinė filmo premjera jau įvyko Galway, bet mes tikimės, kad filmas bus parodytas ir platesnei Airijos žiūrovų auditorijai.

– Jūs dabar praktiškai gyvenate dviejose šalyse –Airijoje ir Lietuvoje. Ar jums patinka Airija? Ar sunku buvo priprasti prie naujo gyvenimo būdo? Kokius šių dviejų šalių skirtumus labiausiai pastebite?

– Man labai patinka Airija, ypač jos žmonės: draugiški ir malonūs, su jais lengva bendrauti, nėra jokios įtampos. Aš čia gyvenu jau penkerius metus, tačiau vis dar pratinuosi prie šalies. Nepaisant to, kad Lietuva ir Airija turi panašaus dydžio teritoriją ir tą pačią dominuojančią religiją, aš matau dar daug skirtumų. Pirmiausiai tai susiję su žmonių mentalitetu, bendra kultūra ir istorinėmis aplinkybėmis, paaiškinančiomis šių skirtumų niuansus.

– Ko norėtumėte palinkėti Airijoje gyvenantiems lietuviams ir kitų tautybių žmonėms, kurie iš Lietuvos atsidūrė šioje šalyje?

– Nuoširdžiai linkiu visiems, atvykusiems į Airiją ir gyvenantiems čia būti santaikoje ir harmonijoje su savimi ir visais, jus supančiais žmonėmis. Pasistenkite surasti savo vietą šioje šalyje ir sukurti sau tokį gyvenimą, kad jums būtų gera gyventi Airijoje. Ir dar: linkiu jums laimės ir džiaugsmo gyvenant šioje įdomioje ir vaizdingoje šalyje.

– Dėkojame už pokalbį, už įdomų ir labai aktualų bei reikalingą filmą, kuris jau susilaukė žmonių pripažinimo. Linkime jums ir toliau kurti tokius filmus, kurie tarnautų taikai ir žmonių labui.

Norėtume pridurti, kad pilnametražinis dukumentinis filmas „Butterfly City“ iš tiesų susilaukė žiūrovų susidomėjimo ir jį čia, Airijoje, tikrai lydėjo sėkmė. Filmo premjerai pasibaigus, žmonės dar ilgai nesiskirstė, jie diskutavo ir aptarinėjo tas problemas, kurios tapo filmo pagrindine ašimi.


Į filmo premjerą atvyko ir buvusios Visagino gyventojos – Tatjana Popova ir Jekaterina Koneva, kurios jau daugiau nei 10 metų gyvena Galway. Tatjana Popova buvo priversta palikti savo gimtuosius namus po to, kai Lietuvos vyriausybė uždarė mokyklą, kurioje ji mokė vaikus rusų kalbos ir literatūros. Ji pasakojo, kad neseniai lankėsi Lietuvoje ir jai buvo baisu dėl to, kad Visagine vyraujanti neigiama atmosfera tebegilėja, o gyventojų skaičius nepaliaujamai mažėja – kažkada miestas turėjo apie 25 tūkstančius gyventojų, dabar jų liko tik apie pora tūkstančių.

Jekaterina Koneva pripažino, kad uždarius Ignalinos atominę elektrinę beveik visi darbingo amžiaus miesto gyventojai liko be darbo, o jauni žmonės neteko bet kokių perspektyvų ir, vos baigę vidurines mokyklas, buvo priversti palikti namus ir išvykti ieškoti laimės svetur. Ji buvo viena iš jų. Argi to buvo siekiama?

Dokumentinio filmo „Butterfly City“ kūrėjai meniškai atidengė uždraustą uždangą ir parodė tikrovę tokią, kokia ji yra ir tai didžiulis jų nuopelnas. Filmas dar kartą suteikė galimybę įsitikinti, kad tautos galia, kaip ir bet kurios šeimos, slypi jos vienybėje ir sugebėjime gyventi taikiai. To mums visiems ir linki filmo „Butterfly City“ – „Miesto-Drugelio“ kūrybinė grupė.


                                                                                   Sabina Salem

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą