2017 m. gegužės 26 d., penktadienis

DONATAS ODINAS: Savo darbą myliu labiau, nei save



Turbūt daugeliui Airijoje nereikia pristatyti populiaraus ir elegantiško renginių vedėjo Donato Odino – vieni kažką žino apie Donatą iš nuogirdų, kiti pažįsta jį asmeniškai, dar kiti žino apie jį iš Facebook ir internetinių svetainių “Geriausi mūsų vakarai”, “Pramogų sostinė.lt”, “O.D.Events”, kuriose jis mielai su visais dalijasi informacija apie tai, kas įdomaus įvyks Airijoje ar jau įvyko ir jūs praleidote vieną iš įspūdingiausių metų renginių, dar kitiems jis padėjo suorganizuoti ir pravesti ne vieną įsimintiną jubiliejų, vestuvių, krikštynų ar vaikų šventę, daugeliui jis nepakeičiamas koncertų ir pašėlusių diskotekų organizatorius. Bet galbūt jūs nežinojote, kad Donatas renginius organizuoja ir veda ne tik Airijoje ir Lietuvoje, bet ir kitose šalyse ir tai nenuostabu, nes geriausia reklama yra ta, kuri perduodama iš lūpų į lūpas, o Donatui jos tikrai nestokoja. Atrodo, kad tokio gyvenimo tikrai galima pavydėti – visada pasipuošęs, pasitempęs, nenuspėjamas ir besišypsantis žmogus-šventė, kuria šventę kitiems. Tačiau susitikęs su laikraščiu „Lietuvis“ Donatas pateikia siurprizą – jis atskleidžia ne tik šviesiąsias, bet ir tamsiąsias savo darbo puses. 

Gyvenimas tarp Airijos ir Lietuvos



Taigi… kas dar nepažįsta manęs, susipažinkim. Gimiau ir augau nedideliame miestelyje Kupiškyje. Studijų metais gyvenau Vilniuje, o į Airiją atvažiavau 2005 metais po bakalauro studijų universitete. Čia atvažiavau, kaip ir daugelis – užsidirbti, kažką naujo sužinoti ir patirti.  Važiuodamas į Airiją tikrai neplanavau nei organizuoti, nei vesti renginių – viskas kažkaip savaime susiklostė – 2011 metais pravedžiau Newry lietuvių bendruomenei Jonines ir nuo to laiko viskas ir prasidėjo. Tiesa, renginių organizavimu pradėjau domėtis dar mokykloje, paskui buvo teisės studijos Vilniuje, gavau bakalauro diplomą, o atvažiavęs į Airiją neakivaizdžiai baigiau ES ir Taptautinės teisės magistratūros studijas. Kaip bebūtų keista, bet mano studijos ir dabar man praverčia – tiek studijuojant, tiek dabar, iškalba yra labai svarbu. O iškalbos dovaną greičiausiai paveldėjau iš tėčio – nors jis pagal specialybę yra architektas, tačiau turi puikią iškalbą ir gerą jumoro jausmą. Kadangi aš dar organizuoju ir vedu renginius Lietuvoje ir turiu savo komandą, į ten skrendu vieną kartą per mėnesį. Todėl kai manęs klausia, ar pasiilgstu Lietuvos, atsakau, kad nespėju, nes aš pratiškai gyvenu tarp Lietuvos ir Airijos.

Viskas prasideda nuo reklamos


Taip, mano darbas prasideda nuo reklamos – žmonės pamato reklamą ar išgirsta apie mane iš kitų žmonių, susisiekia ir pradedam bendrauti: kokią šventę jie norėtų surengti? kur? kada? kiek žmonių? ir t.t. Paprastai per mėnesį turiu 5-6 renginius ir visada turiu po keletą užsakymų keliems mėnesiams į priekį. Pavyzdžiui, 2015 metais jau ateinantiems 2016 metams turėjau 36 renginius, būna, kad žmonės „užsako“ mane ir dvejiems metams į priekį. Čia viskas priklauso nuo žmonių – vieni galvoja, kad dar yra laiko ir neskuba, todėl skambina likus savaitei iki renginio, net yra buvę, kad skambina ketvirtadienį ir klausia, ar esu laisvas šeštadienį? Žinoma, tai nėra blogai, nes bandyti visada reikia, juk būna, kad ir atšaukia jau suplanuotą šventę, dėl vienokių ar kitokių priežasčių ir tokiu atveju aš tikrai galiu padėti ir pravesti norimą šventę. Yra buvę, kad vestuvių pokylį suorganizavom per dvi paras. Patikėkite – viskas yra įmanoma, jeigu labai nori. Dabar šventes tiek Lietuvoje, tiek Airijoje tampa vis populiariau organizuoti darbo dienomis, nes, visų pirma, patalpos nuo pirmadienio iki penktadienio yra pigesnės, renginių vedėjų, fotografų, dekoratorių, floristų ir kitos paslaugos taip pat yra pigesnės. Didžiausiais renginių pikas paprastai būna vasarą, nuo birželio iki rugpjūčio, ypač liepos mėnesį ir metų pabaigoje, kada prasideda kalėdiniai įmonių vakarėliai ir šventės vaikams.

Darbo specifika



Aš neskaičiuoju savo darbo valandų, neskaičiuoju dienų – mano darbas nėra nuo pirmadienio iki penktadienio. Aš negyvenu pagal tam tikrą darbo grafiką. Kiekviena mano diena yra skirtinga – bendravimas su klientais, šventės koordinavimas ir visko suderinimas. Daugelis galvoja, kad tai, ką tu darai yra tik pati šventė, kurią tu vedi tą vakarą, bet taip tikrai  nėra, nes dar daug darbo reikia atlikti iki tos šventiškos dienos. Tai tarsi pasėti, užauginti ir tik tada vaisius skinti. Man patinka mano darbas ir aš jį myliu labiau, nei save patį. Esu smulkmeniškas ir reiklus žmogus tiek sau, tiek ir tiems, su kuriais dirbu. Manau, kad kuo daugiau ir geriau “namų darbų” padarysi, t.y. pasiruoši renginiui, tuo geresnio rezultato gali tikėtis.

Taip, tikrai ne paslaptis, kad per renginius visada siūlo išgerti. Aš manau, kad tai tiesiog žmonių draugiškumas ir tiek. Bet per tiek metų, dirbant šioje srityje, aš jau žinau šimtą ir vieną būdą, kaip nieko neįžeidžiant, to atsisakyti. Kai sako, išgerk nors “ant drąsos”, atsakau – o kam, aš ir taip esu drąsus. Žmonės, kurie ne kartą kreipėsi į mane, man jau net nesiūlo išgerti – žino, kad aš nevartoju alkoholio darbo metu. Aš manau, kad kiekvienas, kuris turi normalų darbą, darbe negeria. Ar jūs geriate darbe?

Prie bendro stalo irgi nesėdžiu, nes tiesiog trukdyčiau žmonėms ramiai pavalgyti pastoviai kalbėdams ir juokaudamas, o tuo labiau, kai turiu belaidį mikrofoną. Nors ir šiaip, po šeštos valandos vakaro jau nebevalgau, tik išgeriu kotletą ir viskas (juokinga?). Laikausi nuostatos, kad personalas, kuris dirba šventėje (padavėjai, fotografai, muzikantai ir kt.) turi valgyti kitose patalpose, bent jau mano renginiuose taip yra.

Šventė turi pradžią ir pabaigą


Vidutiniškai aš dirbu renginyje nuo šešių ar septynių vakaro iki pirmos valandos nakties. Vėliau, jeigu žmonės nori pratęsimo, visada susitiariam. Būna, kad žmonės taip įsijaučia į šventę, kad prašo, būk su mumis iki šešių ryto, mes sumokėsim, viskas tvarkoj. Aš į tokius prašymus žiūriu gana įprastai ir visada sakau, kad aš nieko prieš, man yra tekę būti renginiuose nuo šešių vakaro iki šešių ryto, bet, klientui primygtinai prašant, siūlau mano buvimą pratęsti iš pradžių kokioms dviems valandoms, o paskui, jau žiūrėsim kas ir kaip. Manau, kad renginys turi gražiai prasidėti ir gražiai pasibaigti. Laiku pabaigti šventę irgi yra menas. Taip, žmonės prašo manęs ilgiau pasilikti, bet visada atsižvelgiu į situaciją. Jeigu iš trisdešimties žmonių pratęsimui lieka kokie šeši, tai iki keturių ryto liks kokie keturi žmonės, man tai jokio skirtumo, aš galiu būti, bet kokia viso to prasmė? Todėl kai su užsakovais aptariame šventės programą, aš rekomenduoju daryti šventę iki pirmos valandos nakties, o po to, sakau, jau žiūrėsim kas ir kaip.

Tradicines dovanas keičia netradicinės

Dabar vis dažniau susiduriu su žmonėmis, kurie rengdami šventę, nenori gauti dovanų gėlių. Ir aš su tuo sutinku. Įsivaizduokite, kad į renginį pakviesta 40-60 žmonių ir kiekviena, sakykim, pora atneša po puokštę gėlių! Todėl aš visada rekomeduoju žmonėms kvietime gražiai, nieko neįžeidžiant, parašyti, kad neneštų gėlių. Pavyzdžiui, galima kvietime parašyti: laukiam dovanų, kurios nevysta, nelūžta, nedūžta, nedžiūsta ir yra konvertuojamos visose ES šalyse. Juk ne paslaptis, kad dauguma dovanų dabar teikiama vokeliuose. Manau, kad tai labai patogu ir neapsunkina nei dovanų gavėjo, nei dovanojančiajam nereikia sukti galvos, ką padovanoti? O kaip būdavo seniau – neša dovaną, butelį ir gėlių, ir dar tortą prideda. Dabar jau rečiau tai pamatysi, nors būna, vis dar pasitaiko.  Atsimenu atvejį, kai žmonės kvietime parašė, kad jie nenori gėlių, o nori gauti dovanų maisto naminių gyvūnų prieglaudai. Gavę tokią dovaną, kitą dieną po šventės, visi ją nuvežė į šunų ir kačių prieglaudą. Sutikite, kilnus ir gražus poelgis, todėl nereikia bijoti išsakyti savo norus, pageidavimus. Visada sakau savo klientams, kad tai jų šventė ir ji turi būti tokia, kokią jie ją nori matyti ir pasidaryti, o ne kiti. Aš visada stengiuosi maksimaliai išpildyti kliento norus ir pageidavimus: siūlau idėjų šventės organizavimui, duodu daug įvairiausių patarimų, o žmonės jau patys atsirenka kas jiems labiausiai tinka ir yra priimtina.

Arba pliusas, arba minusas

Organizuojant viešuosius renginius susiduri su didžiausia rizika. Būna, kai atrodo, viską padarei kaip turi būti – ir reklamą, ir patalpas geras gavai, ir bilieto kaina nedidelė, o į renginį atėjo mažai žmonių. Atlikėjui tai jokio skirtumo, jis pasakė savo salygas, į kurias įeina honoraras, skrydžių bilietai, apgyvendinimas, maitinimas  ir. t.t.,  mes sumokėjom ir jeigu nesusirinko žmonių, tai minusas mums, o ne jam.  Man sunkiausia, kaip organizatoriui, atšaukti renginį. Tikrai labai nemalonus dalykas, nes vistiek jau dirbai prie jo, aukojai savo laiką, dėjai viltis, gyvenai ta idėja ir tikrai apmaudu, kai labai mažai žmonių susidomi. Aš gyvenu Newry ir pastebėjau, kad Šiaurės Airijoje gyvenantys lietuviai yra daug labiau pasyvūs negu gyvenantys Pietinėje Airijoje. Pavyzdžiui, birželio 4 dieną planavom ir bandėm padaryti tokį renginį, kaip “Labdaros vakarienė”, skirtą  Vaikų gynimo dienai, o surinktas lėšas skirti vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis. Surinkti pinigėliai būtų pervesti sergantiems Lietuvos vaikams ir turėjome renginį atšaukti, nes žmonės renginiu nesusidomėjo. 


Įėjimas į renginį kainavo 50 svarų sterlingų, galbūt atrodo, kad tai labai daug, bet į tą kainą buvo įskaičiuota vakarienė, programa, loterija, filmas, koncertas ir pats renginys būtų buvęs šešių valandų, bet žmonės vistiek nesusidomėjo. Reiškia, jiems tokių renginių tiesiog čia, Šiaurinėje Airijoje, nereikia. Pernai, spalio mėnesį, toks renginys vyko Dubline, buvo susirinkę apie 250 žmonių, bilieto kaina buvo 60 eurų ir tą vakarą buvo surinkta virš 14 000 eurų. Nežinau, kodėl Šiaurinėje Airijoje  gyvenantys lietuviai tokie pasyvūs. Daugelis sako, kad čia uždarbis mažesnis, taip, jis mažesnis negu Pietinėje Airijoje, bet čia ir pragyvenimas pigesnis. Manau, problema yra ne piniguose, o pačiuose žmonėse. Jeigu jiems čia nereikia renginių, tai jų ir nedarysim. Kas norės, atvažiuos ir į Dubliną. Kartais pagalvoju, kad gal per daug tų renginių vyksta, jeigu būtų mažiau, gal žmonės ir eitų? Bet žiūrint iš kitos pusės, patikėkit, čia tikrai nėra didelis renginių pasirinkimas – Lietuvoje yra pasirinkimas, bet mes ne Lietuvoj, čia pasirinkimas žymiai mažesnis, todėl turėtume išnaudoti kiekvieną progą ištrūkti iš namų ir pakeisti aplinką, pasikultūrinti, pamatyti kažką naujo, kitaip praleisti laisvalaikį, o ne tik namie prie televizoriaus. Grįžtant prie „Labdaros vakarienės“ organizavimo Newry, susidūriau su tikrai nemaloniu dalyku, kai organizuoji ne pelno siekiantį renginį ir paprašai pagalbos, kad vietinėje parduotuvėje pakabintų plakatą ir kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie renginį, bet gavosi taip, kad paėmė plakatus, pasakė, kad pakabins, bet jie taip ir liko kažkur, nežinia kur. Tik vėliau, po Velykų pastebėjus ir paklausus pačios parduotuvės savininkės, kodėl nėra pakabinti plakatai, buvo atsakyta paprastai – „man jie neneša jokio pelno ir neduos jokios naudos čia kabėdami.” Tai apie ką galima toliau kalbėti, jeigu net pati lietuvių parduotuvės savininkė ne pelno siekiančiam  labdaros renginiui negali plakatų iškabinti? Tai bent jau būtų pasakiusi iš karto, kad to nedarys. Tikrai nesuprantu tokių žmonių poelgių. Kas tai: materializmas, pavydas, abejingumas?

Geriausia diena po darbų – chalato diena

Mano darbas – sukurti žmonėms šventę ir tai reiškia, kad bekurdamas tą šventę aš turiu būti geros nuotaikos, mano galvoje neturi būti jokių blogų minčių ar abejonių. Todėl man labai svarbu prieš renginį gerai išsimiegoti ir su niekuo per daug nebendrauti, o tiesiog susikoncentruoti į artėjantį renginį. Tą pavyzdį aš paėmiau iš amžiną atilsį Vytauto Kernagio ir Vytauto Šapranausko – juk visada mokaisi iš geriausių. Buvo tokių atvejų, kai turėjau vesti renginius keturias dienas iš eilės – tuomet privalai kontroliuoti savo poilsį, miegą, maistą, bendravimą, nes kitaip iškrisi iš ritmo ir žmonės tą pastebės. Grįžęs po renginio stengiuosi kuo greičiau nueiti miegoti, pailsėti, laiku atsikelti, susiruošti ir važiuoti į kitą renginį. Aišku, prieš tai jau būnu pasiruošęs ir padaręs visus "namų darbus", visiems renginiams. Taip pat, labai daug kas priklauso ir nuo komandos su kuria dirbi, t. y. aptarnaujančio personalo, fotografo ir t. t. Iš tikrųjų mano darbe yra daug niuansų ir atspalvių, bet kai dirbi su žmonėmis, kurie išmano savo darbą, būna lengva ir malonu dirbti. O tą dieną, kai aš nedirbu, pasidarau chalato dieną – tada paprasčiausiai niekur neinu iš namų ir ramiai leidžiu savo laisvalaikį. Tai ką aš darau gyvenime, tai kartu yra ir mano gyvenimo būdas. Ilgai vienoje vietoje aš tiesiog negaliu išbūti – man reikia judesio, aplinkos pakeitimo, bendravimo. 


Nemanau, kad galėčiau dirbti užsidaręs ofise nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo aštuntos valandos ryto iki penktos valandos vakaro. Todėl ir esu renginių vedėjas ir organizatorius.

                                   Nuotraukos iš Donato Odino asmeninio archyvo


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą