Laikrastis Lietuvis

 “Velykų” sukilimo lyderiai ir airiškasis “Leninas” – James Connolly

1916 metų „Velykų” revoliucija Airijoje buvo organizuota „Airijos savanorių“ grupės (Oglaigh na hÉireann), kuri buvo įkurta 1913 metų lapkričio 25 dieną.

Artėjant 1914 metų rugpjūčiui, jos gretose buvo apie 180 tūkstančių kovotojų. Švietimo, kūno kultūros, karinių reikalų sistemų gerinimas, lydimas  varginančių treniruočių ir pratybų, chaotišką grupuotę pavertė gerai organizuota kovotojų organizacija, kurios pagrindinis įkvėpėjas ir rėmėjas buvo Patrick Pearse.

Organizatorius, oratorius ir poetas, jis tikėjo būsima savo šalies nepriklausomybe ir kartu su kitais karštais patriotais – William Butler Yeats, Thomas MacDonagh, Joseph Plunkett – žavėjosi visomis, šalyje vykstančiomis, permainomis.

Aktyvus Airijos nacionalinio išsivadavimo judėjimo lyderis, poetas ir žurnalistas, dramaturgas, kuris dar vadovavo ir airių nacionaliniam teatrui, Joseph Plunkett buvo garsus politikas, puikus karo strategas, kuris aprūpindavo kovotojus ginklais, kuriuos jam dažnai tekdavo įsigyti ir pargabenti ekstremaliomis sąlygomis.

Jo troškimas matyti Airiją nepriklausomą buvo toks stiprus, kad, prasidėjus “Velykų” sukilimui, jis iškart po tonzilių operacijos pabėgo iš ligoninės. Apvyniotu kaklu, negalėdamas kalbėti, gestikuliuodamas rankomis, jis drąsiai ragino sukilėlius pulti, nebijoti ir ryžtingai vedė juos į mūšį. Nepakartojamą revoliucionierių palaikė jo padėjėjas – tuomet dar visai jaunutis Michael Collins, bet jau dalvavęs keliuose žmonių pasipriešinimo judėjimuose. 

1916 metų gegužės 4 dieną Joseph Plunkett buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme. Likus 8 valandoms iki jo mirties, jis vedė savo mylimąją – Grace Gifford ir tiesiai iš kalėjimo bažnyčios nuėjo ant ešefoto. Jam buvo 28 metai. Grace Gifford liko ištikima jam iki gyvenimo pabaigos – ji daugiau neištekėjo. 

Tačiau aktyviai tęsė vyro pradėtą revoliucinę veiklą ir tuo pačiu metu rūpinosi sesers našlaičiais vaikais – Jospeh Plunkett artimiausio draugo Thomas McDonagh žmona.

Poetas, dramaturgas, pedagogas ir revoliucinierius Thomas McDonagh dirbo šv. Enda mokykloje, kuriai vadovavo Patrick Pearse, be to, jis skaitė studentams paskaitas Dublino universitete. Būdamas aktyviu „Airijos savanorių“ grupuotės nariu, Thomas McDonagh kruopščiai rengė naujokus karinei tarnybai ir greitai buvo paskirtas 2-ojo bataliono vadu.

Thomas McDonagh buvo septintas ir paskutinis Ypatingos Karo Tarybos narys. Taryba tuo metu aktyviai rengėsi “Velykų” sukilimui. Jis, kaip ir kiti sukilėliai, buvo nuteistas mirties bausme, tačiau jis tvirtai laikėsi savo politinių pažiūrų ir iki pat mirties liko ištikimas savo šaliai.

Sušaudymo prie Kilmainham Gaol kalėjimo sienų laukė ir sužeistas, kraujuojantis James Conolly. Jis buvo nuteistas mirties bausme už revoliucinę veiklą, kurios tikslas buvo suvienyti darbo žmones ir sutelkti demokratines jėgas kovai prieš britų imperializmą ir agresyvią politiką. Profesionalus revoliucionierius, pažinęs vergovę, nuo jaunystės aktyviai dalyvavo proletariniuose judėjimuose. Jis buvo vienas iš žymiausių darbininkų judėjimo organizatorių, įkūręs “Pasaulio pramonės darbuotojų” organizaciją.

Būdamas Dublino socialistinio klubo sekretoriumi, James Conolly 1896 metais pavertė ją Airijos socialistų-respublikonų partija, kuri tapo pirmąja šalies marksistinė organizacija.

Amžių sandūroje James Conolly tapo pagrindiniu Airijos opozicionieriumi. Žymaus marksizmo teoretiko ir Airijos pilietinės armijos vado bei socialistų profesinių sąjungų atstovo asmenybė dažnai lyginama su Rusijos revoliucijos vado, Vladimiro Iljičiaus Lenino, asmenybe.

Nors Trockis pesimistiškai atsiliepė apie Airijos revoliucionierius, vadindamas juos “svajotojais-nacionalistais”, o Lenkijos revoliucionierius Karl Radek Airijos revoliucionierių judėjimą vadino “chaotišku puču”, Leninas į tokias pastabas reagavo kritiškai, vadindamas jas “siaubingai pedantiškomis”. Leninas labai vertino Airijos nacionalinio judėjimo lyderius, teisindamas jų pralaimėjimą priešlaikiniais veiksmais, nes “Europa dar nesubrendo proletarinei revoliucijai”.

Tautos kova už savo šalies nepriklausomybę ir laivę yra pagrindinis nacionalinio pasipriešinimo judėjimo motyvas. Socialiniai sukrėtimai tarp valdančiosios klasės ir prispaustųjų masės gali būti įvardijami pasaulio istorijos varomąja jėga.

Spartako sukilimas, valstiečių karai vadovaujant Stepanui Razinui ir Jemeljanui Pugačiovui, kinų riaušės ir mūšiai, kurie beveik niekada nesiliaudavo, žmonių maištai Indijoje, Lotynų Amerikoje – nėra nei vienos šalies, kuriai pavyktų išvengti socialinių grupių susidūrimų.

Didelių pasaulinių konfliktų fone Airijos revoliucija gali atrodyti ne tokia jau reikšminga, tačiau tai nesumenkina jos istorinės vertės.  Okupuota kaimyninės imperijos, ši maža šalis niekada nepaliovė kovoti už savo laisvę ir nepriklausomybę ir būtent čia slypi Airijos kovotojų, visada mylėjusių ir kovojusių už savo žemę, fenomenas.

Kiekvienas liaudies judėjimas pagimdė išskirtinius vadus ir ištikimus kovotojus, kurių vardai amžiams įrašyti į pasaulio istorijos puslapius.  1916 metų Airijos “Velykų” revoliucija įamžino septynių drąsių revoliucionierių vardus.  Septynios išskirtinės asmenybės paaukojo save dėl savo tautos laisvės, nugalėję troškimą gyventi vardan šviesesnės savo šalies ateities.

                                                              Sabina Salim

                                                              (Tęsinys kitame numeryje)