2017 m. balandžio 1 d., šeštadienis

Vienuolyno teroro aukų – vaikų kapavietės Tuam istorija


Šių metų kovo viduryje Airijos žiniasklaida išplatino straipsnį apie atrastą 800 mažų vaikų masinę kapavietę Tuam miestelyje, Galway  grafystėje, ir ši skandalinga žinia greitai apskriejo visą pasaulį.


Šis faktas jau seniai buvo žinomas Airijos gyventojams, tačiau tapo sensacija ir viešų diskusijų objektu, kuomet miestelio gyventoja  Catherine Corless apie tai parašė straipsnį į vietinį laikraštį.

Dar būdama vaikas, ji matė apgailėtiną ne santuokoje gimusių vaikų padėtį, tų vaikų, kurie gyveno jos kaimynystėje esančiuose „Motinos ir Vaiko“ globos namuose.

Amžinai alkani, prastai apsirengę vaikai klaidžiojo po internato teritoriją ir už menkiausią nusižengimą buvo žiauriai baudžiami. „Iki šiol mano ausyse aidi jų medinių klumpyčių garsas,“ – pasakojo ji. Kito apavo vaikai neturėjo – jis jiems paprasčiausiai nepriklausė.

Tokių namų gyventojų kontingentą sudarė vaikai, kurie būdavo prievarta ir jėga išplėšiami iš vienišų motinų.

Bažnyčia griežtai smerkė merginas, kurios, nebūdamos santuokoje, laukdavosi vaikų ir kurstydavo prieš jas visuomenę. Vyrų, kurie pamesdavo savo nėščias merginas, paprastai nesmerkdavo ir nebausdavo, o vargšės moterys patirdavo patyčas, jas išvarydavo iš namų, bausdavo ir fiziškai, ir moraliai.

Tokiose sunkiai įsivaizuojamose „civilizuotose“ šalyse ir sunkiai suvokiamuose to meto lyčių tarpusavio santykiuose, panašių moterų skaičius nuolat didėjo ir nuo 18 amžiaus, religinių institucijų iniciatyva, buvo įsteigtas auklėjimo ir pataisos darbų vienuolynų tipo  įstaigų tinklas. Tokios institucijos labai plačiai išplito katalikiškoje Airijoje, o vėliau jos atsirado Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ir Rusijoje.

Pirmoji prieglauda Airijoje buvo atidaryta Dubline 1767 metais  Leeson gatvėje. Pagrindinė tokių prieglaudų misija – suteikti „pagalbą puolusioms moterims“ ir padėti joms susigrąžinti gerą vardą bei užimti garbingą vietą visuomenėje. Tačiau 20 amžiaus pradžioje tokios prieglaudos tapo bausmės ir priverstinio, nepakeliamo darbo institucijomis.

Labiausiai savo žiaurumu ir nežmonišku elgesiu garsėjo Šv. Mary Magdalene's prieglauda, kurios auklėtinės turėjo laikytis griežto dienos režimo, melstis iki sąmonės netekimo, ištisomis paromis neištarti nei žodžio ir nuolat badauti.

Merginos nenuilstamai triūsė skalbyklose ir siuvimo cechuose. Tokios prieglaudos greitai užsitarnavo „reputaciją“ ir buvo vadinamos ne kitaip, o kaip „Magdalenos skalbyklos“ (Magdalene laundries). Paskutinė tokio tipo prieglauda Airijoje buvo uždaryta 1996 metais, rugsėjo 25 dieną.

Įvykiai ir gyvenimas tokiose prieglaudose tapo 2002 metais airių-britų filmo  „Magdalenos seserys“ (The Magdalene Sisters) pagrindine tema (filmo režisierius Peter Mullan).

Skandalas kilo, kai 1993 metais našlaičių prieglaudos teritorijoje buvo rasta daugybė moterų ir vaikų kūnų palaikų. Buvusių Magdalenos prieglaudos namų buvusių auklėtinių apklausa, atlikta 1997 metais, liudijo apie siaubą, seksualinę, psichologinę ir fizinę prievartą, kurią patyrė ten gyvenusios moterys.


Catherine Corless žinojo apie didelį „Dievo užmirštų ir žmonių apleistų“ vaikų mirtingumą, tačiau ji niekada nematė, kad mirę vaikai būtų laidojami ir nežinojo kur ilsisi jų palaikai. Tačiau mintis visa tai išsiaiškinti nedavė jai ramybės, ypač kai jos pačios vaikai buvo maži. Catherine turi keturis vaikus – norėdama jiems skirti kiek galima daugiau dėmesio, ji paliko sekretorės darbą tekstilės fabrike ir paskyrė visą savo meilę ir dėmesį šeimai.

Ji sako, kad ir šiandien ji negalinti žodžiais apibūdinti ką jaučia moterys, netekusios vaikų – juk moteriai motinystės instinktas yra įgimtas, jai visam gyvenimui dovanojamas nenutraukiamas ryšys su savo vaiku, begalinis noras jį glausti, mylėti, rūpintis juo, apsaugoti nuo visų pavojų. Kaip tos moterys, netekusios savo vaikų, galėjo pakelti tokią, žmogaus jėgoms nepakeliamą, gyvenimo naštą?


Ji pažadėjo sau, kad ir kas benutiktų, bet ji turi atskleisti globos namuose gyvenusių vaikų likimo paslaptį ir nusprendė savo paieškas pradėti nuo dokumentų, kuriuose turėtų būti užfiksuotos jų mirtys. Siekdama šio tikslo, Catherine pradėjo važinėti į Centrinį registracijos biurą, esantį Galway, surado archyvuose saugomus dokumentus ir surinko visus Tuam miestelio „Vaiko ir Motinos“ globos namų mirties liudijimus. Darbas truko ne vieną mėnesį, be to, kiekvieno mirties liudijimo kopija kainavo 4 eurus, o ji surinko net 796 liudijimus!

Jos skundai ir tvirti reikalavimai sudaryti specialią tyrimo komisiją, kuri padėtų ištirti dokumentuose užfiksuotų mirčių faktus, galų gale pasiekė kai kurių valdininkų ausis ir 2015 metų vasario mėnesį, Apygardos teismo pirmininko, pensininko  Iwon Murphy iniciatyva buvo suburta Operatyvinės komisijos grupė, kuri tyrė 14 „Motinos ir Vaiko“ prieglaudų ir 4 taip vadinamų „Provincijos namų“, egzistavusių Airijoje daugiau nei daugiau nei 70 metų (1922-1998 m. m.), veiklos ir gyvenimo sąlygas.


Labai kruopščiai buvo tiriamos vaikų gyvenimo sąlygos, jų gydymas, nuo kokių ligų buvo skiepijami vaikai, jų mirčių priežastys ir laidojimo apeigos. Komisija siekė išsiaiškinti, kokiu būdu vaikai patekdavo į šiuos namus, kokia jų šeimyninė padėtis, ar teisėtai vaikas buvo įvaikintas, kokios buvo sudarytos sąlygos čia gyvenusioms moterims ir t. t. 

Kuomet Komisija pasiekė ir ištyrė Tuam miestelio „Motinos ir Vaiko“ globos namus, jų atskleisti faktai visus pribloškė: daugybė žmonių kūno palaikų buvo rasta sodo kampe ir nuotekų kanale. Tik tuomet visi suprato Catherine Corless nerimą dėl ten gyvenusių vaikų likimo, kodėl ji metų metais negalėjo rasti ramybės ir ieškojo kelių  į jai galinčių padėti žmonių širdis.

Tyrimas parodė, kad rasti palaikai priklausė vaikams, kurių amžius siekė nuo 35 savaičių iki 3 metų.


Paviešinus šį faktą, užuojautą ir padėką už tokį kruopštų darbą jai ir Komisijai pareiškė Airijos vaikų ministrė Katherine Zappone, Tuam miestelio arkivyskupas Michael Neary, dar keli valdininkai.

Bet argi šito siekė Catherine Corless – keletos rankų paspaudimų ir žiniasklaidos populiarumo? Žinoma, kad ne – ši drąsi moteris ir toliau ieško faktų, kurie galėtų įrodyti to meto katalikų dvasininkų abejingumą ir jų toleruojamą žiaurumą. Beje, to meto vienuolių elgesys ir jų požiūris į tų nelaimingų moterų ir jų vaikų likimus nedaug kuo atsiliko nuo dvasininkų žiaurumo ir abejingumo.


                                                                                Sabina Salim

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą