Pabudau ryte – valio,
saulė šviečia! O tai reiškia, viskas vyks pagal planą, kurio tikslas –
nuvažiuoti pas draugus, pora metų atgal išvykusius iš Dublino kipšas žino kur
(in the middle of nowhere).
Greitai pusryčiai, dar
greitesnis daiktų susirinkimasa ir 9.00 val. mes jau išvykome. Išeiginės dienos
rytą važiuoti malonu – visa Airija miega, masinis parduotuvių lankymas prasidės
apie 12 val. dienos.
Pirmasis sustojimas už
kokių dvidešimties minučių - Castletown. Šį ženklą pravažiavau šimtus kartus ir
tik dabar atsirado galimybė čia užvažiuoti.
Castletown –
didžiausias Airijoje užmiesčio namas (!), pastatytas paladijaus stiliumi
(ankstyvoji klasicizmo forma, išsivysčiusi iš italų architekto Andrea Palladio
(1508—1580) idėjų. Stiliaus pagrindas – griežtas simetrijos laikymasis,
perspektyvos numatymas ir klasikinės bažnytinės Senosios Graikijos ir Romos
architektūros principų pasiskolinimas.). Castletown buvo pastatytas 1722 - 1724
metais Bendruomenių palatos pirmininkui William Connolly. Fasadą ir pagrindinį
pastatą suprojektavo italas Alessandro Galilei, kurio žymiausias darbas – Romos
St John Lateranensis fasadas.
Namas taip ir liko
nebaigtas statyti, jo renovacijas vykdė kiekvienas naujas savininkas. Desmond
Guinness, nupirkęs namą 1967 metais, užbaigė restauravimo darbus ir namas pirmą
kartą buvo atidarytas viešajai publikai. Nežinau, koks ten vaizdas viduje
(nesilankėme – ekskursija trunka pusantros valandos), bet iš lauko atrodo, kad
restauravimas vis dar vyksta. Nuošalesnėse vietose mes radome kažkokius
griuvėsius – apleistus ir neišvaizdžius. Palyginus su kitais parkais ir sodais,
šiomis vietomis niekas nesirūpina. Matyt, lėšų neužtenka (arba jų
paprasčiausiai nėra?). Bet iš kitos pusės, ir įėjimas į teritoriją nemokamas.
Nusileidome prie Liffey
upės, kuri dalina Dubliną per pusę. Ech, kad upėtakius čia pagaudžius...
Žiūrint į pilį nuo upės, galima pagalvoti, kad randiesi Prancūzijoje – labai
panašu (arba gal aš tik noriu į Prancūziją?).
Prisivaikščioję ir
pamėtę akmenukus į upę, važiuojame toliau. Po kokių dvidešimties minučių nuo
kelio pamatome besistiebiantį aukštyn pilies kuorą. Lyg ir netoli – sukame link
jos. Dar dvi minutės ir mes – prie seno vienuolyno griuvėsių. Taghadoe Round
Tower – seniausi šios vietovės griuvėsiai, kurių amžius siekia šeštąjį amžių.
Pirma ir pagrindinė pastato paskirtis – apsauga nuo vikingų ir plėšikų
užpuolimų, bet vieta taip pat turėjo ir religinę reikšmę. Apvalus kuoras buvo
vienuolyno, kurį įkūrė St. Tua, dalimi. Bėgant laikui Teach Tua, reiškiantis
Tua namą, pavirto į Taghadoe.
Kuoras buvo naudojamas
daugiau, nei tūkstantį metų. Šešioliktame amžiuje jis neteko savo reikšmės, o
jau
Apėję aplinkui, mes
taip ir neradome durų į vidų. Ir tik po to, jau namuose, renkant duomenis apie
vienuolyną, sužinojau, kad durys į kuoro bokštą yrs trijų s puse metrų aukštyje
(ponai, dažniau žvelkite į dangų, galima rasti daug ko įdomaus). O kodėl?
Apvalūs bokštai buvo ankstyvieji religingumo ir vienuoliško gyvenimo
reiškiniai, juose vienuoliai saugodavo savo vertybes ir relikvijas, kurios buvo
slepiamos pačiame bokšto viršuje, ir aukštai įrengtos durys padarydavo bokštą
neprieinamu vikingams ir vietiniams plėšikams.
Dabartiniai šios
vietos gyventojai – varnos, na dar gal, fermerių karvės, kurios ateina čia
parupšnoti žolės. Iki soties prisisotinę ir persisunkę kaimišku kvapu, mes
grįžtame į kelią ir toliau važiuojame be sustojimų. Oras pradeda gęsti.
Airijoje jau kvepia pavasariu. Medžiai vos vos pasidengę pirmąja žaluma, o
žiemą nenumetantys lapų medžiai įgyja naujus žalumos atspalvius – ryškius,
sodrius. Tiesa, sunkoka džiaugtis visu šiuo grožiu, lekiant autostrada.
Autostrada Dublinas – Cork‘as jau beveik baigta, bent jau tas gabalas, kuris
mums reikalingas. Įvažiuojame į Tipperary grafystę. Ir iš karto į galvą ateina
dainelė iš mokyklinės programos:
It’s a long way to
Tipperary,
It’s a long way home.
Pirmojo pasaulinio
karo metais kelias tikriausiai buvo ne artimas. Bet šiais laikais mes
„atskridome“ per dvi valandas.
The Rock of Cashel, ji
taip pat ir Cashel uola, ir Karalių Cashel arba Šv. Patriko uola. Tai
tikriausiai geriausiai išsilaikiusi viena iš didžiųjų Smaragdo salos pilių.
Pastatyta ant uolos, ji iškilusi aukštai ir gerai matoma apylinkėse. O geru oru
ji matoma ir nuo autostrados.
Pirmą kartą Cashel
minima jau ketvirtame amžiuje. Penktame amžiuje į pilį atvyko Šv. Patrikas ir
atvertė vietinį karalių į krikščionybę. Dvyliktame amžiuje pilis buvo perduota
bažnyčiai ir 1235-1270 metais šalia apvalaus bokšto buvo pastatytas soboras.
Oliver‘io Cromvell‘io užpuolimo metu pilis buvo išgrobta, žuvo labai daug
žmonių. Nuo to laiko Cashell laikoma airių dvasios atrama ir yra airiškos
tvirtybės simbolis.
Stačiai vingiuojančiu
keliu judame link pilies. Pilis kažkodėl primena Carcassonne pilį... (viskas,
laikas vykti į Prancūziją!). Iki ekskursijos dar 20 minučių, bet draugai, pas
kuriuos vykstame, jau skambina: „Na, kur jūs?“, taigi, tenka greitai pabėgėti
ratu (tuo labiau prieš kokius trejus metus mes čia jau buvome).
Oras sugedo visai ir
viršuje pučia stiprus vėjas. Soboro stogo dalis sugriuvusi, liko tik sienos,
bet ir jos atrodo įspūdingai! Blogai, kad viskas per daug „išlaižyta“,
nebesijaučia laiko dvasios. Pilis restauruojama – viena iš salių apipinta
statybiniais pastoliais. Geriausiai išsilaikęs apvalus bokštas, įėjimas į kurį,
tarp kitko, taip pat buvo trijų su puse metrų aukštyje. Nuo pilies atsiveria
kvapą gniaužianti panorama į lygumą ir Hore Abbey griuvėsius. Užvažiuotume ir
tenai, bet laikas spaudžia.
Štai ir viskas.
Oficiali mūsų kelionės dalis baigėsi, toliau – neoficiali. Toliau – šašlykas,
pokalbiai prie židinio ir ilgas kelias namo.
Tekstas Eugene
Remizov, Rita Orlovičienė, nuotr. E.Remizovo
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą