2015 m. gruodžio 4 d., penktadienis

Materializmas



Introdukcija: Daugelis tyrėjų, bei įvairių  sryčių  profesionalų  susidomėjo augančiu materializmo fenomenu, kuris ypatyngai klesti išsivysčiusiose šalyse. 

Vakarų  šalys vis dažniau kritikuojamos, neva žmonės gyvenantis jose yra materialiai orientuoti ir siekia igyti pasitenkinimo ir laimės vartotojiškais būdais.  Nepaslaptis kad didžioji dauguma lietuvių, emigravusių/atvykusių gyventi į Airiją, ryžosi tokiam žingsniui (bent jau iš dalies) dėl ekonominių priežaščių, tai yra, ieškodami materialinės gerovės arba ekonominio stabilumo.  Noriu užtikrinti, kad nieko gėdingo ar smerktino tame nėra.  Nei vienas atvykęs į šią šaly neturėtų jaustis kaltas dėl to kad ieško geresnio gyvenimo.  Atvirkščiai, manau kad ryžtas ieškoti geresnės gyvenimo kokybės (beje ne tik materialinės) yra girtinas ir jokiu budu nėra tik šių dienų fenomenas, bet aptinkamas įvairiuose istorijos laikotarpiuose, kultūrose, tautose.  Tiesa sakant, viena iš pagrindinių mano paties atvykimo į Airiją priežaščių (nors ne vienintelė) taip pat buvo susijusi su geresne materialine/ekonomine perspektyva.  Manau kad būtent dėl to, materializmo tema yra ypatyngai aktuali mums – atvykėliams, klajokliams, emigrantams, ieškantiems geresnio gyvenimo. 
Materializmas: Svarbu pastebėti kad filosofinis požiuris į materializmą paaiškinamas paprastu principu: egzistuoja tik materialūs dalykai/daiktai.  Dabartinei visuomenei labiau pažystamas materializmo apibrėžimas vaizduoja asmenį kuris orentuojasi į ir vertina materialių daiktų įgyjimą bei jų svarbą (Belk, 1984). Pasak Richins ir Dawson (1992), materialistiniam asmeniui materialūs daiktai ir jų įgyjimas yra svarbiausias gyvenimo siekis, diktuojantis gyvenimo būdą ir užimantis aukščiausią vietą gyvenimo poreikių hierarchijoje.  Bindah ir Othman (2011) aiškina kad aukšto lygio materialistui daiktai bei pinigai yra centrinis gyvenimo aspektas, bei didžiausiais pasitenkinimo arba nepasitenkinimo šaltinis.  Pagaliau, ekspertai taikliai pataiko apibrėždami materialistus kaip žmones kurie sėkmę matuoja  įgytais daiktais arba pinigais.  Tokia  įgytų turtų vertės skalė naudojama spresti apie savo ir kitų žmonių sėkmę (Richins & Dawson, 1992). 
Materializmas ir Visuomenė: Ar tiesa kad vartotojiška filosofija vis labiau ir labiau braunasi į mūsų pasaulėžiūrą ir formuoja mūsų supratimą bei gyvenimą mums net nepastebint.  Juk pasak tyrėjų ir šios srities specialistų, materializmas neigiamai įtakoja tiek asmenį, tiek visuomenę (Kasser, 2002; Roberts & Clement, 2006) ir yra siejamas su nesaugumu, nepilnavertiškumu, prastesniais intelektualiniais sugebėjimais (Chang & Arkin, 2002; Deci & Ryan, 1995; Goldberg, Gorn, Peracchio & Bamossy, 2003; Morris, 2001, in Chia, 2010).  Priežastis nerimauti aptinkama Korteno (1999) tyrimo išvadose, kurios atskleidžia labai ženklu koledžo studentų vertybių pasikeitimą tarp tų kurie studijavo 1967 metais ir studijavusių 1997.  Dvi trečiosios 1967 metais studijavusių studentų pareiškė kad svarbiausias gyvenimo aspektas yra prasminga gyvenimo filosofija ir jos igyvendinimas, ir visiškai neskaitė kad pinigai yra svarbiausia jų gyvenimo dalis ir tikslas.  Deja, 1997 metais, atvirkščiai, dvi trečiosios studentų prioritetą suteikė pinigams.  Gyvenam visuomenėje kur materialinė gerovė yra labiausiai vilojantis siekinys, dažnai susijęs su saugumo jausmu, tariama laime, pripažinimu bei asmenybės verte.  Materialūs daiktai formuoja žmogaus statusą ir apibrėžia jo vietą visuomeninėje hierarchijoje.  Nėra svarbu asmenybė, mažai vertinamas charakteris, intelektas, dvasingumas, ir niekam nerūpi ar tu doras žmogus ar ne.  Trūkumus lengvai maskuojame auksu, nauja mašina, ar kitokiais blizgučiais. 
Darbo Tikslas: Nenoriu pasakyt kad pinigai ir materialus daiktai yra visiškai nesvarbu.  Mes esame stipriai priklausomi nuo jų ir turim užsidirbti pragyvenimui tam kad išgyventumėm patys ir padėtumėm kitiems.  Taip sutvarkytas pasaulis.  Darbštumas dorybė vertinama visais laikais ir duona reikalinga kasdiena.  Tačiau ar tai yra viskas?  Ar gyvenam ir dirbam tik tam kad uždirbti pinigus?  Ar pinigai yra esminis ir absoliutus gyvenimo ir darbo tikslas?  Manau kad toks supratimas yra paviršutiniškas ir nuslepia labai svarbu paties darbo esmės suvokimą.  Pirmiausia, darbas yra terpė kurioje žmogus gali realizuoti save, išnaudoti potencialą, suvokti savivertę.  Psichologai jau seniai suprato ir pademonstravo kad savęs realizavimas yra kritiškai svarbus žmogaus egzistencijos, pasitenkinimo ir pilnavertiškumo elementas.   Antra, darbas svarbus tuom kad dirbantis asmuo sukuria produktą.  Nesvarbu ar tai būtų konkretus apčiuopiamas fizinis produktas (automobilio detalė, maisto produktas) ar veikla patarnaujanti žmonijai, visuomenei, aplinkai (švietimas, gydymas, mokslinis tyrimas).  Antru atveju, dirbantis asmuo tarnauja visuomenei, kitiems.  Kažkoks nezinomas autorius yra pasakęs, “tarnystė kitiems yra pats kilniausias žmogaus pašaukimas”. Manau sutiksit kad retai susimastom apie toki neortodoksinį požiurį į darbą.   Dažniausiai, pagrindinis darbo pasirinkimo kriterijus yra atlyginimo dydis. Pasitenkinimas dirbant ar darbo prasmingumas lieka kažkur užkulisiuose.  Korteno (1999) atlikto tyrimo rezultatas atskleidžia liūdną materializmo realybes bangą, progresuojančią bauginančiu pagreičiu, kurioje, vietos moralei, dvasingumui, sąžinei, prasmingam gyvenimui, pasiaukojimui ir tarnystei, lieka vis mažiau.  O juk šios dorybės buvo ne tik didžiai vertinamos bet ir aktyviai puoselėjamos įvairiausiose populiacijose, amžių amžiais.  Siandien deja, šios dorybės ne tik retai aptinkamos, bet sistemingai niekinamos ir skandinamos materializmo bei ciniškumo jūros bangose.  Butu viskas tvarkoj, jei pinigai, daiktai ar materialistine orientacija,  padarytų žmogų laimingesnį, saugesnį, doresnį ir sakykim, geresnį visuomenės pilietį.  Tačiau, istorija, specialistų tyrimai, bei egzistuojanti mokslinė literatura byloja priešingai.
Pinigai = Laimė? Nuo seno, žinomi filosofai ir garsūs mastytojai aiškino, kad nenumaldomas turtų siekimas dažniausiai žmogų nuveda į nepasitenkinimą ir gyvenimo džiaugsmo nebuvimą.  Tyrimai nagrinėjantys santyki tarp materialistines orientacijos asmenų ir laimės rodo kad materialistai dažnai kenčia nuo menkos savivertės, yra kompleksuojantis, nepatenkinti savo asmenine gerove bei gyvenimu aplamai (Richins & Dawson, 1992; Kasser, 2002; Roberts & Clement, 2006).  Tyrimų išvados taip pat rodo kad žmonėse aptinkamos materialistines vertybės yra glaudžiai susijusios su fizinėmis bei psichologinėmis problemomis (Roberts & Clement, 2006).
Butų neteisinga nepastebėti kad materializmas ne visuomet laikomas neigiamu ir nepageidaujamu reiškiniu.  Kai materialiniai objektai tarnauja ir padeda atrasti ir ugdyti asmenines vertybes, bei siekti gyvenimo tikslo, materializmas vadinamas instrumentiniu ir nėra laikomas žalingu.  Tačiau, kai vartojimas ir daiktų/pinigų įgyjimas tampa esminiu tikslu neturinčiu jokio kito siekio, materializmas tampa pavojingu ir yra vadinamas terminaliniu - mirtinu (Chia, 2011).         
Manau būtumėm daug laimingesni jei žiūrėtumem į pinigus ne kaip į pagrindini gyvenimo tiksla, bet kaip į priemonę padedančią gyventi ir pasiekti tam tikrus tikslus. Tikslas netūrėtų būti užgožtas priemonės kuri skirta tik tam kad įgyvendinti tikslą, ir juo labiau priemonė niekada netūrėtų tapti tikslu. Kažkas yra gerai pasakęs: "pinigai geras vergas, bet blogas šeimininkas".  
Religija ir Materializmas: Pagaliau, terminalinio materializmo apraiškos smerkiamos daugelyje kulturų ir tiesiogiai konfliktuoja su beveik visų dominuojančių religijų ideologija. 
Apaštalo Pauliaus raginimas pasitenkinti tuom ka turi išlieka labai aktualus ir šiomis dienomis: "Juk nieko neatsinešėme į pasauly ir aišku, nieko neišsinešime. Turėdami maisto ir drabuži, būkime patenkinti" (1 Tim 6: 7-8).  Peršasi paprasta idėja, kad tikrai laimingas ne tas kas daug turi bet tas kas sugeba pasitenkinti tuom ką turi. Pasitenkinimas tuom ką turi, nors ir retai aptinkamas fenomenas musu vartotojiškoj visuomenėj, mano supratimu, yra svarbiausias raktas į laimę.  Kita vertus reklama ir ivairios socialinės priemonės atvirkščiai, įtikinėja kad mes negalime būti laimingi su tuo ką turime ir mums butinai reikia kažko naujo, šitaip zadindama ir taip nežabojama žmogaus apetitą.     
Reikia pamineti kad Jėzus apie pinigus kalbėjo beveik daugiau nei apie bet ką kitą.  Luko Evangelija skiria ypatyngą demėsį pinigams ir yra orientuota į žmogaus santyki su turtais labiau nei kitos Sinoptinės Evangelijos.  Būtent joje užrašytas gerai žinomas Jėzaus palyginimas apie Turtingą Ukininką (12:16-21), kuris svarstė ir planavo kaip susikraus gėrybes ir džiaugsis jomis.  Taciau, Dievas nutraukia jo svarstymus ir svajones tardamas:  “Kvaily, dar šianakt bus pareikalauta tavo sielos.  Kam gi atiteks ka susikrovei?”  Svarbu pastebėti kad palyginime visiškai neužsimenama apie ūkininko nesąžiningumą ar neteisėtą turtų įgyjimą.  Galim numatyt kad turtingu jis tapo sunkaus darbo dėka ir sugebėjimu tvarkytis ūkyje.  Musu akimis tai butų protingas ir gabus žmogus.  Taciau Dievas jį vadina kvailiu.  Kodėl?  Kai kurie teologai teigia kad sioje istorijoje Jėzus moko ir įspėja apie neteisingą turtų naudojimą, savanaudiškumą.  Vis dėl to labiausiai akivaizdi ir dažniausiai siūloma interpretacija aiškina kad tai yra nepageidaujamas kvailo žmogaus pavyzdys kuris, pasak Jezaus: “krauna turtus sau, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą” (12: 21).  Iš tiesų, retai susimastom apie tai kad šiandien gyvendami nežinome ar rytoj dar būsim gyvi.  Retai galvojam apie mirtį, begam nuo minčiu susijusiu su mirtimi, tarsi tai butų kažkokia abstrakti koncepsija.  Nenorim mirti, norim gyventi! Taciau  ar mokam?  Cia tinka William Wallace, “Narsioji Sirdis” herojaus pasakyti žodžiai:  “Kiekvienas žmogus miršta, ne kiekvienas gyvena”.   Manau kad pamastymai apie mirtį bei savo ribotumo ir laikinumo suvokimas yra labai svarbi gyvenimo dimensija, turinti galia suteikti gyvenimui daugiau prasmės, skonio, pilnatvės.  Tikiu kad susitikimas su mirtimi gali pakeisti požiuri į gyvenimą iš esmės.  Sunkiai įsivaizduoju žmogų gulinti mirties patale kuris gailėtusi kad nespėjo uždirbti dar vieno tūkstančio, nesugebėjo pasistatyti priestato namui, nespėjo įsigyti geresnės už kaimyno mašinos.  Tačiau lengvai įsivaizduoju žmogų žiūrinti mirčiai į akis ir su giliu liūdesiu tarianti:
               
Kaip gaila, kad tiek nedaug savęs daviau tam kas iš tiesų buvo svarbiausia, tam ko dabar į nieką nekeisčiau, tiems kurie patys brangiausi, kuriu veidus matyti norėčiau.  Gaila, kad tiek nedaug akimirkų džiaugsmingų, galiu as prisiminti.  Gaila, kad nepažinau gyvenimo ir tų kurie salia gyveno; kad neklausiau, negirdėjau ir girdėti nenorėjau, kad sustoti nepajėgiau, kad per mažai daviau ir per mažai mylėjau; save mačiau kitų nepastebėjau.  Gaila, kad bėgau nuo tikro gyvenimo, nuo savo Kūrėjo.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą