2014 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienis

A. Čechovo „Jubiliejaus“ šventė dubliniečiams

Kasmet savo gerbėjus ir spektaklių mylėtojus originaliais sprendimais scenoje maloniai nustebinantis lietuviškas teatras „Alternatyva alternatyvai“ šįmet atsivertė laiko dulkėms atsparią A. Čechovo ankstyvosios kūrybos vieno veiksmo humoreską „Jubiliejus“ ir po ilgai trūkusių repeticijų su pakiliu džiaugsmu įvairiatautei publikai rugsėjo paskutinį savaitgalį „Tallaght Theatre“ pristatė savo darbo vaisius.

Spektaklio režisierė Laima Prokofjevienė neatsitiktinai ėmėsi rašyti scenarijų „Jubiliejui“ – šiemet yra minimos 110-osios rašytojo mirties metinės. Taip pat norėta sukurti šmaikščią šventę žiūrovui, kurį beveik kasdien rudenį apgaubia airiškas rūkas ar pilki lietaus debesys, parodyti situacijų absurdiškumą, kai norisi juoktis iki ašarų.
Režisierė itin orientavosi į kasdienes skirtingų socialinių sluoksnių personažų emocijas: jau pirmojo dialogo metu meistriškai atskleidžiamos nuotaikų priešpriešos tarp susitraukusio, į skaičius panirusio buhalterio Chirino (vaid. Robertas Vaitiekūnas) ir švytinčio, savimi patenkinto banko valdytojo Šipučino (vaid. Saulius Čepkauskas). Įtampą sustiprina moterys – netikėtai iš kelionės grįžta ponia Šipučin (vaid. Inga Vernė) ir į banką užsuka įkyrioji Merčiutkina (vaid. Regina Stuinienė). Abi jos trukdo dirbti – viena nesustodama beria moteriškus monologus lyg žirnius į sieną, kurie yra svarbūs tik jai pačiai, o antroji prašo jos vyrui nepriklausančios pašalpos be jokių skrupulų. L. Prokofjevienė itin taikliai įkomponavo minėtas ponias multiscenose, kurios kaip svyruojančios svarstyklės vis pakurstė absurdo emocijų laužą neužgoždamos viena kitos.
Taip pat režisierę reikėtų pagirti už tinkamai parinktą spektaklio prieskonį, humoreskos pasakotoją (Kęstutis Beišys), kuris viso veiksmo metu nelieka pamirštas nuošalyje, o dalyvauja emocingame veiksme kaip eilinis banko klerkas, vis primindamas žiūrovui savo veido mimikomis, kad jo reikia ne tik klausytis, bet ir akylai jį stebėti.
Kaip ir ankstesnius, taip ir šį spektaklį Laima užbaigia jai būdingu braižu – staigiai ir netikėtai bei suteikia žiūrovui galimybę savaip interpretuoti tolimesnę įvykių eigą ir gėrėtis akimirkos momentu, kuomet buvo pasiektas aukščiausias įtampos taškas – scenoje tvyrojo absoliutus chaosas, bet tuo pačiu viskas derėjo ir buvo patrauklu žiūrovo akiai.

Žana Jermakovaitė


    


   

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą