2014 m. birželio 2 d., pirmadienis

Pasaulis, nuo kurio raktą turiu tik aš


Draugai, šeima, vyras, žmona, bendradarbiai, vaikai, tėvai... Mus visus kiekvieną dieną supa tiek daug žmonių, nuo ryto iki vakaro bendraujame, dirbame, einame, siekiame, skubame. Pasaulis toks didelis, jame tiek daug skirtingų gyvenimų, tiesą sakant, tiek, kiek pasaulyje žmonių. Ir visi mes telpame viename skritulio formos kūne – žemėje.
Dažnai susimąstau, o kas už mus nusprendžia, kokioje žemės dalyje turime gimti? Kodėl vieni gimsta Afrikoje, o kiti Lietuvoje?  Kodėl visi kalbame skirtingomis kalbomis? Kodėl išpažįstame skirtingas religijas? Kodėl visi esame suskirstyti į nematomus „luomus“? Kodėl žmonės būna arba geri, arba blogi? Kas ir kada už mus nusprendžia, kokie turime būti ir kokie gimti? Tai klausimai, į kuriuos milijonai skirtingų atsakymų, nes vienos tiesos nėra, kiekvienas galvoja, kad būtent jo tiesa yra tiksliausias atsakymas į visus kilusius klausimus!!! Pasaulis, žemė yra visų mūsų bendri namai. Tai, ką darome, ko siekiame, visiems aplink mus gyvenantiems žmonėms matyti kaip ant delno, o kiti tavo gyvenimą stebi net pro padidinamąjį stiklą. Kartais norisi pasislėpti nuo visų, pradingti ar tiesiog užsisklęsti vienumoje, ten, kur niekas neras, ten, kur nepasieks svetimos akys, o svetimos ausys negirdės tavo minčių. Visi žinome, kaip bendrauti su vienu ar kitu žmogumi, žinome, kada turime nusišypsoti, o kada parodyti savo ambicijas. Visi mokame pykti, verkiame, kai jaučiamės įskaudinti. Mus visus kiekvieną dieną supa tiek daug žmonių, tiek daug emocijų, ne tik savų, bet ir svetimų, – norime to ar ne, jos mus veikia, blogos emocijos ir žmonės, kurie jas skleidžia, bėgant laikui transformuoja mus į visiškai kitas asmenybes, mes visi bėgant laikui užsidedame šarvus, skydus – juk visi norime apsaugoti savo aurą – visi norime vieno: ramybės savo širdyje!
Taip, visi mes gyvename po vienu dangaus stogu. Bet kiekvienas iš mūsų turi slaptas duris į stebuklingą vietą, pro kurias niekam nevalia įžengti, tik Tau. Ten nėra žmonių, nėra kalbų, nėra žodžių, nėra pykčio, nėra ašarų, nėra melo. Tai vieta, kurioje esi tik TU. Ar esi ten buvęs? Tikrai esi, tu būni ten kiekvieną dieną, kartais užsuki keletą kartų per dešimt minučių. Tik ten esi toks, koks gimei, toks, koks esi, ir toks, koks būsi iki paskutinės savo gyvenimo sekundės. Ten randi atsakymus į visus klausimus,  ten nemeluoji pats sau, ten supranti savo klaidas, ten kuri savo svajones, užsibrėži tikslus ir randi nusiraminimą. Pasaulis, kuriame gyveni tik TU! Pasaulis, kuriame tu saugus.
Dažnai sakome: „Tu pažinai tikrą mane, tokį, koks aš esu iš tikrųjų!“ Tai netiesa, nes kokie mes esam pravėrę savo pasaulio duris, neskirta pamatyti ir pajusti jokiam kitam žmogui.  Ir net jeigu norėtumėm pasikviesti į svečius bent vieną žmogų, kad ir patį artimiausią, ir pasidalyti su juo savo pasauliu – to niekada nebus, nes pro tas duris gali įeiti tik tu. Ne tu sukūrei tą pasaulį, bet jis sukūrė tave, jis tave tobulina, moko, ramina, jis tau dovanoja galimybę pabūti su pačiu savimi, pabėgti ir nusimetus visus šarvus pailsėti nuo netikrumo. Mums visiems vos gimus buvo padovanotas raktas į savo pasaulį, saugokime jį, laikykime arti širdies, nes antro tokio rakto, skirto tik Jums vienam, nėra.

Su meile,
E.N.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą